Šv. Benediktas – Europos globėjas

Popiežiaus Benedikto XVI katechezė apie šv. Benediktą Nursietį

2008 m. balandžio 8 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie šv. Benediktą, vienuolystės Vakaruose steigėją ir, be to, mano pontifikato globėją. Pradedu šv. Grigaliaus Didžiojo žodžiais, jis apie šv. Benediktą taip rašė: „Dievo vyras pasaulyje ne tik pagarsėjo gausiais stebuklais, bet ir suspindėjo iškalba, kuria dėstė savo mokymą“ (II Dial., 36). Šiuos žodžius didysis popiežius parašė 592 m., kai šventasis vienuolis jau buvo prieš 50 metų miręs, bet dar išlikęs gyvas žmo­nių atmintyje ir pirmiausia jo įsteigtame klestinčiame ordine. Šv. Benediktas Nursietis padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Svarbiausias šaltinis apie jo gyvenimą – Šv. Grigaliaus Didžiojo Dialogų antroji knyga. Tai nėra biografija klasikine prasme. Laikydamasis savo meto įsivaizdavimo, konkretaus žmogaus – būtent šv. Benedikto – pavyzdžiu jis norėjo parodyti kiekvienam, kuris Dievui save atiduoda, jog įmanoma užkopti į kontempliacijos viršūnę. Tad žmogaus gyvenimą jis pateikia kaip kopimą į aukščiausią tobulumo viršūnę. Šv. Grigalius Didysis šioje Dialogų knygoje taip pat aprašo daugybę šventojo padarytų ste­buklų, tuo norėdamas papasakoti ne tiesiog apie kažką keista, bet parodyti, kaip Dievas įspėdamas, padėda­mas ir taip pat bausdamas įsikiša į konkrečias žmogaus gyvenimo situacijas. Jis nori parodyti, jog Dievas nėra tolima, į pasaulio pradžią nukelta hipotezė, bet veikia žmogaus, kiekvieno žmogaus, gyvenime.

Tokią „biografo“ perspektyvą galima paaiškinti ben­druoju jo meto kontekstu: V ir VI amžių sandūroje pasaulis buvo sudrebintas baisios vertybių bei institucijų krizės, sukeltos Romos imperijos žlugimo, naujų tautų įsiveržimų ir dorovės nuosmukio. Pateikdamas šv. Be­nediktą kaip „spindinčią žvaigždę“, Grigalius tomis baisiomis aplinkybėmis troško čia, šiame Romos mies­te, parodyti išeitį iš „istorijos tamsios nakties“ (plg. Jonas Paulius II. Insegnamenti, II/1, 1979, p. 1158). Ir iš tiesų šventojo darbai ir ypač jo Regula pasirodė esą au­tentiškas dvasinis raugas, padaręs amžių raidai smar­kiai jo tėvynės bei meto ribas pranokstantį poveikį, pakeitęs Europos veidą, vietoj žlugusios, Romos im­perijos sukurtos politinės vienybės pradžią duodamas naujai dvasinei ir kultūrinei vienybei, krikščioniškojo tikėjimo, bendro žemyno tautoms, vienybei. Būtent taip radosi tikrovė, kurią vadiname „Europa“.

Šv. Benedikto gimimas datuojamas 480 m. Anot šv. Gri­galiaus, jis buvo kilęs ex provincia Nursia – iš Nursijos srities. Jo pasiturintys tėvai išsiuntė jį studijuoti į Romą. Tačiau amžinajame mieste jis ilgai neužsibuvo. Kaip visiškai įtikimą paaiškinimą Grigalius nurodo tai, kad jaunasis Benediktas pasibjaurėjo daugelio studentų pa­laida gyvensena ir nenorėjo nupulti į tokius pačius jų suklydimus. Jis norėjo patikti vien Dievui: soli Deo pla­cere desiderans (II Dial., Prol 1). Tad dar nebaigęs studijų Benediktas paliko Romą ir pasitraukė į kalno Romos ry­tuose vienatvę. Iš pradžių užsilaikęs Effide kaime (šian­dienis Affile), kur kurį laiką buvo prisijungęs prie vie­nuolių „religinės bendruomenės“, jis tapo atsiskyrėliu tolimame Subiaco. Ten Benediktas trejus metus visiškai vienas gyveno oloje, nuo ankstyvųjų Viduramžių tapu­sioje Sacro Speco, vadinamoje benediktinų vienuolyno „širdimi“. Subiaco praleistas laikas, laikas būnant vie­nam su Dievu, Benediktui buvo brendimo metas. Ten jis turėjo pakelti ir nugalėti kiekvienam žmogui tenkančias tris pagrindines pagundas – savęs teigimo ir troškimo iškelti save visa ko centru pagundą, juslumo pagun­dą ir galiausiai pykčio bei keršto pagundą. Benediktas buvo įsitikinęs, jog tiktai nugalėjęs šias pagundas galės kitiems pasakyti naudingą jų vargo sąlygomis žodį. Nu­ramdęs savo sielą, jis įstengė visiškai sutramdyti savo „aš“ impulsus, kad savo aplinkai galėtų būti taikos kūrėju. Tik tada jis nutarė Anio slėnyje, netoli Subiaco, įsteigti savo pirmuosius vienuolynus.

529 m. Benediktas paliko Subiaco ir įsikūrė Monte Cas­sino. Kai kas tokį gyvenamosios vietos pakeitimą aiški­no kaip bėgimą nuo pavydaus vietinio Bažnyčios vyro intrigų. Tačiau tokie aiškinimai pasirodė esą menkai įtikinami, nes pastarojo staigi mirtis nepaskatino Be­nedikto sugrįžti (II Dial., 8). Iš tikrųjų toks sprendimas radosi todėl, kad jis buvo įžengęs į naują vidinio bren­dimo bei vienuoliškosios patirties etapą. Pasak Griga­liaus Didžiojo, persikėlimas iš nuošalaus Anio slėnio į Monte Cassio – iš toli matomos nusidriekiančioje aplinkinėje lygumoje aukštumos – buvęs simbolinio pobūdžio: vienuoliškasis gyvenimas pasislėpus nuo visų pateisinamas, tačiau vienuolynui Bažnyčios ir vi­suomenės gyvenime taip pat tenka viešasis tikslas, jis turi daryti tikėjimą regimą kaip gyvybinę jėgą. 547 m. kovo 21 d. žemiškąjį gyvenimą užbaigęs Benediktas savo Regula bei įsteigta benediktiniškąja šeima iš tiesų paliko šimtmečių tėkmėje vaisingą buvusį ir šiandien tokį besantį paveldą.

Visoje antrojoje Dialogų knygoje Grigalius aiškina, kaip šv. Benedikto gyvenimas buvo paniręs į maldos, tvaraus visos jo egzistencijos pamato, dvasią. Nesimel­džiant Dievo patirti neįmanoma. Bet Benedikto dvasin­gumas nebuvo anapus tikrovės esantis vidujiškumas. Nerimo ir sumaišties kupinuose laikuose jis gyveno lydimas Dievo žvilgsnio ir dėl to niekada iš akių ne­išleido kasdienio gyvenimo pareigų ir žmogaus su jo konkrečiais poreikiais. Regėdamas Dievą, jis suvokė žmogaus tikrovę ir jo misiją. Savo Reguloje vienuoliškąjį gyvenimą jis apibrėžia kaip „Viešpaties tarnystės mokyklą“ (Prol. 45) ir iš savo vienuolių reikalauja nie­kam neteikti pirmenybės „Dievo Darbuotės“ (t. y. Offici­um divinum ir Valandų liturgijos) atžvilgiu (43, 3). Tačiau kartu pabrėžia, jog malda pirmiausia yra klausymasis (Prol. 9–11), vėliau paverstinas konkrečia veikla. Jis sako, jog „baigdamas šiuos žodžius, Viešpats kasdien tikisi mūsų atsako į jo šventus paraginimus darbais“ (Prol. 35). Taip vienuolio gyvenimas tampa vaisinga veiklos ir kontempliacijos simbioze, „kad visuose dalykuose būtų pagarbintas Dievas“ (57, 9). Priešingai šiandien dažnai aukštinamam paviršutiniškam bei į „aš“ sutelktam sa­vęs įgyvendinimui, pirmutinė ir būtina šv. Benedikto mokinio pareiga yra nuoširdus Dievo ieškojimas einant keliu, parodytu nuolankaus ir klusnaus Kristaus (5, 13), kurio meilės atžvilgiu niekam nevalia teikti pirmenybės (4, 21; 72, 11); būtent šitaip, tarnaudamas kitam, jis taps tarnystės ir taikos vyru. Praktikuodamas klusnumą, įgyvendinamą meilės įkvėpto tikėjimo dvasia (5, 2), vie­nuolis įgyja nusižeminimo, kuriam Reguloje paskiriamas ištisas skyrius (7). Per tai žmogus tampa vis panašesnis į Kristų ir tikrai įgyvendina save kaip pagal Dievo pa­veikslą ir panašumą sukurtas kūrinys.

Mokinio klusnumą turi atitikti abato, vienuolyne uži­mančio „Kristaus vietą“ (2, 2; 63, 13), išmintis. Jos pavi­dalas, apibrėžtas Regulos antrajame skyriuje pabrėžiant dvasinį grožį bei reiklumą, gali būti laikomas Benedik­to autoportretu, nes, pasak Grigaliaus Didžiojo, „šven­tasis vyras negalėjo mokyti kitaip, negu pats gyveno“ (II Dial., 36). Abatas turi būti meilės kupinas tėvas ir sykiu griežtas mokytojas (2, 24), tikras auklėtojas. Pats būdamas nepalenkiamas ydoms, jis vis dėlto pašauk­tas sekti Gerojo Ganytojo meilės kupinu gerumu ir privalo labiau „padėti negu vadovauti“ (64, 8), „visa, kas gera ir šventa“, labiau atskleisti „darbais nei žodžiais“ ir „dieviškus pamokymus“ parodyti pavyzdžiu (2, 12). Kad galėtų atsakingai priimti sprendimus, abatas turėtų išgirsti brolių patarimą (3, 2), nes „tai, kas geriau“, Viešpats dažnai atskleidžia „jaunesniems“ (3, 3). Toks nurodymas daro prieš beveik penkiolika amžių para­šytą Regulą stebėtinai šiuolaikišką! Žmogus, kuriam tenka viešoji atsakomybė, ir mažuose dalykuose visada privalo mokėti įsiklausyti ir mokytis iš to, ką išgirsta.

Benediktas apibūdina „nedidelę Regulą“ kaip pradžią (73, 8); tačiau iš tiesų joje pateikti nurodymai naudin­gi ne tik vienuoliams, bet ir visiems, kurie savo kelyje Dievop ieško vadovo. Dėl Regulai būdingo saikingumo, žmogiškumo ir blaivaus esminių dalykų dvasiniame gyvenime skyrimo nuo ne tokių reikšmingų išliko jos spindesio jėga. 1964 m. spalio 24 d. paskelbda­mas šv. Benediktą Europos globėju, Paulius VI norėjo pripažinti įstabų darbą, kurį šis šventasis atliko savo Regula prisidėdamas prie Europos civilizacijos ir kul­tūros statydinimo. Šiandien, žlugus didžiosioms ide­ologijoms, kurios pasirodė esančios tragiškos utopijos, Europa – kylanti iš dviejų pasaulinių karų kuo giliau­siai sužeisto amžiaus – ieško savo tapatybės. Norint sukurti naują ir tvarią vienybę, politinės, ekonominės ir teisinės priemonės, be abejonės, svarbios; tačiau sykiu būtina žadinti etinį bei dvasinį atsinaujinimą, mintantį iš krikščioniškųjų žemyno šaknų, kitaip Eu­ropos atkurti nepavyks. Be šių gyvybės syvų žmogui grės pavojus pasiduoti senai pagundai pačiam atpirkti save patį – utopijai, XX a. Europoje įvairiopai, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, sukėlusiai „kančių kupi­noje žmonijos istorijoje pavyzdžio neturinčią atžangą“ (Insegnamenti, XIII/1, 1990, p. 58). Siekdami tikrosios pažangos, ir šiandien įsiklausykime į mūsų kelią ap­šviesti galinčią šv. Benedikto Regulą. Didysis vienuolis tebėra tikrasis mokytojas, kurio mokykloje galime mo­kytis tikrojo humanizmo meno.

Bažnyčios žinios Nr. 10 (298) 2008    http://www.baznycioszinios.lt/2008/10/

Reklama