Lectio Divina

Priimti Dievo apkabinimą: senasis lectio divina menas

t. Luke Dysinger OSB

Labai senas menas, vienu metu praktikuotas visų krikščionių, yra technika, žinoma kaip lectio divina – lėta, kontempliatyvi malda su Šv. Raštu, per kurią Dievo Žodis tampa vienybės su Dievu priemone. Ši senovinė praktika, puoselėta krikščionių monastinėje tradicijoje,  yra vienas brangiausių benediktinų vienuolių bei oblatų turtų. Kartu su liturgija ir kasdieniu rankų darbu, laikas ypatingu būdu skiriamas lectio divina, įgalina mus savo kasdienybėje atrasti dvasinį ritmą, kuriuo grindžiamas kasdienis mūsų gyvenimas. Gyvendami šiuo ritmu, mes atrandame, kad vis daugiau savęs ir savo santykių galime atiduoti Tėvui ir priimti Dievo apkabinimą, nuolat atvirą mums Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje.

Lectio – skaitymas/klausymasis

Lectio divina menas prasideda nuo gilaus klausymosi ugdymo, nuo gebėjimo girdėti “savo širdies ausimi”, kaip savo Regulos prologe mus ragina šv. Benediktas. Skaitydami Šv. Raštą turėtume sekti pranašu Eliju. Turėtume leisti sau būti moterimis ir vyrais, galinčiais klausytis ramaus, tylaus Dievo balso (1 Kar 19, 12); “švelnus tylus dvelksmas” yra Dievo žodis mums, Dievo balsas, liečiantis mūsų širdis. Šis romus klausymasis yra “prisiderinimas” prie Dievo buvimo toje ypatingoje Jo kūrybos dalyje, kuri yra Šv. Raštas.

Senovės Izraelio pranašų šauksmas buvo džiaugsmingas įsakymas “klausyti”: Sh’ma Israel: Klausyk, Izraeli! Šio įsakymo paisome ir Lectio divina metu, kai atsigręžiame į Šv. Raštą, žinodami, jog turime „girdėti“ – klausyti – Dievo balso, dažnai kalbančio labai švelniai. Kad išgirstume ką nors tyliai kalbant, turime išmokti tylėti. Turime išmokti mylėti tylą. Jei nuolat kalbame, arba esame apsupti triukšmo, negalime girdėti švelnių garsų. Todėl, pirmiausia, lectio divina praktika reikalauja nurimti tam, kad išgirstume Dievo žodį mums. Tai pirmasis lectio divina žingsnis, vadinamas lectio – skaitymu.

Skaitymas arba klausymasis, kuris yra pirmasis lectio divina žingsnis, labai skiriasi nuo greitojo skaitymo, kurį šiuolaikiniai krikščionys taiko skaitydami laikraščius, knygas, netgi Bibliją. Lectio yra pagarbus, nuolankus klausymasis; tai klausymasis tylos ir pagarbos dvasioje. Mes klausomės ramaus, tylaus Dievo balso, kuris kalbės mums asmeniškai – ne garsiai, bet intymiai. Lectio metu skaitome lėtai, atidžiai, ramiai klausydami Dievo žodžio mums šią dieną.

Meditatio – meditacija

Atradę žodį ar vietą Šv. Rašte, kuris kalba mums asmeniškai, turime jį imti ir “atrajoti”. Senovėje ramiai atrajojančio gyvulio įvaizdis buvo naudojamas kaip krikščionio, apmąstančio Dievo Žodį simbolis. Krikščionys visuomet suprato biblinį kvietimą į lectio divina Mergelės Marijos, ,,svarstančios savo širdyje” ką ji matė ir girdėjo apie Kristų (Lk 2, 19) pavyzdyje. Šiandien mums šie įvaizdžiai primena, kad turime priimti žodį, t.y. įsiminti jį ir švelniai kartojant jį sau, leisti jam veikti mūsų mintis, viltis, prisiminimus, troškimus. Tai antrasis lectio divina žingsnis arba etapas – meditatio. Per meditatio leidžiame Dievo Žodžiui tapti Jo žodžiu mums, žodžiu, kuris paliečia ir paveikia giliausias mūsų sritis.

Oratio – malda

Trečiasis lectio divina žingsnis yra oratio – malda: malda suprantama kaip dialogas su Dievu, t.y. kaip meilės pokalbis su Vieninteliu, pakvietusiu mus į savo glėbį; ir kartu kaip perkeitimas, kaip kunigiška atnaša Dievui tų mūsų sričių, kurių anksčiau nepriėmėme, nes netikėjome, kad Dievas jų nori. Šiame perkeitime-maldoje mes leidžiame, kad žodis, kurį priėmėme ir kurį apmąstome paliestų ir keistų mūsų giliausią ,,aš”. Kaip kunigas Eucharistijos metu konsekruoja duoną ir vyną, taip Dievas kviečia mus per lectio divina parodyti Jam sunkiausias ir skausmingiausias patirtis ir švelniai jas liesti gydančiu žodžiu ar fraze, kurią Jis mums davė per lectio ir meditatio.

Contemplatio – kontempliacija

Pagaliau, mes paprasčiausiai ilsimės akivaizdoje Vienintelio, panaudojusio savo Žodį kaip priemone, kviečiančia mus priimti Jo perkeičiantį apkabinimą. Nė vienam, kuris kada nors buvo įsimylėjęs, nereikia priminti, kad meilės santykyje yra akimirkų kai žodžiai nereikalingi. Taip yra ir mūsų santykyje su Dievu. Bežodis, ramus poilsis akivaizdoje To, kuris mus myli, krikščioniškoje tradicijoje vadinamas contemplatio – kontempliacija. Dar kartą patiriame tylą, kylančią iš mūsų pačių žodžių; šį kartą paprasčiausiai džiaugdamiesi buvimu Dievo akivaizdoje.

Versta iš Dysinger, L., Pennington, B. An Invitation to Centering Prayer with and Introduction to Lectio Divina, Liguori Publications,  2001.

Reklama