Viešpaties kančios apmąstymas

Pradžia
 
O mano Dieve,
šis tavo meilės kelias
neša mūsų sieloms
Atpirkimą.
 
Tavo kančia, mirtis ir
Prisikėlimas
teikia mums Išganymą.
 
Gerasis mūsų Ganytojau ir Sarge,
eidamas savo mažosios kaimenės priešaky su Kryžiumi ant pečių,
šauki savąsias avis vardais.
Kiekvieną iš mūsų pašauki vardu,
kad parodytum gyvybės ir meilės kelią.
 
Iš savo mylinčios Širdies
išliek ant mūsų savo malonę,
kad čia ir dabar duotume tau garbę.
 
Mes šlovinam ir aukštinam tave,
kad savo kančia, mirtimi ir Prisikėlimu
mums atnešei Išganymą.

I. Pasmerkimas.
Širdžiai, kuri be sąlygų pamilo, neįsakysi nemylėti…
Ši meilė tave, Viešpatie Jėzau, į neteisingą teismą atvedė.
Teisusis Dieve, tu priėmei šią neteisybę už mus, kai mes neteisingai nuteisiame.
Nekaltasis Dievo Avinėli, tu priėmei šią neteisybę už mus, kai mes neteisingai esame apkaltinti.
Tu priėmei šį pasmerkimą kaip savo Tėvo valios ženklą, nes pamilai mus didele meile, kuria dega tavo Širdis.

II. Kryžiaus paėmimas.
Žmogau, paženklink kryžium savo širdį, kai nori išvengti Dievo valios.
Paženklink kryžium savo širdį, kai tau sunku.
Paženklink kryžium savo širdį, kai jautiesi nuodėmingas ir trapus.
Paženklink kryžium savo širdį, nes tavo Viešpats ir Mokytojas kryžiumi pažymėjo visą savo gyvenimą.
Jis atėjo iki tos valandos, kai pasiėmė ant pečių Atpirkimo kryžių
ir pradėjo Išganymo kelionę į Golgotą numirti iš meilės tau.

III. Suklupimas. Pirmas kartas.
Dievas pasirinko tai, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius.
Dievas pasirinko tai, kas pasauliui atrodo silpna, kad sugėdintų galiūnus. (1 Kor 1,27)
Jis pats suklupo po kryžiumi, kurį iš meilės kiekvienam žmogui užsidėjo sau ant pečių.
Koks žmogiškas ir nusižeminęs mūsų Dievas. Kelionės pradžioje jis nusilenkė iki mūsų silpnumo ir trapumo. Jis mūsų varganumą priėmė parkrisdamas, kad atsikeldamas jį perkeistų į savo galybę.
Kas mums belieka?!
Priimti Dievo meilę ir leisti, kad jis mūsų širdis savo žaizdomis pagydytų…

IV. Susitikimas: Motina.
Jie susitiko: Sūnus ir Motina.
Abu kentėjo ir žvelgė vienas į kitą meilės kupinu žvilgsniu.
Ar gali būti didesnis skausmas matant, kad kenčia mylimas žmogus? Sūnus? Motina?
Skausmu ir meile prabilo susitikę Švenčiausioji ir Nekalčiausioji Širdys.
O Motina Mergele! Suteik man savo meilės tavajam Sūnui!
Kad sutikęs jį kenčiantį savo broliuose seseryse su meile į jį pažvelgčiau.
Kad tavo meilės pamokytas, mylėčiau tavo Sūnų nelaimės paliestuosiuose.
Kad matydamas savo mylimųjų kančią, juos palydėčiau jų kančios kely.

V. Pagalba: Simonas.
Kirėnės Simonas prisiliečia prie tavo naštos, o mano Viešpatie.
Šita pagalba iš reikalo tampa atpirkimo žingsniu.
Tu kiekvieną iš mūsų kvieti kasdien imti savo kryžių ir eiti paskui tave. Ir tik paimdamas iš tavo rankų kryžių galiu su tavimi keliauti, nes tada tu perkeiti mano žmogišką širdį ir ji tampa panašesne į tavo Širdį.
Tu, mano Dieve, ne tik kvieti į kelionę su kryžiumi ant pečių. Tu maloningai leidi savąjį kryžių panešėti. Tu dalijiesi savo kančia ne vien su savo Motina. Tu leidi kiekvienam iš mūsų padėti nešti šventą Atpirkimo naštą.

VI. Pagalba: Veronika.
Mylinčia ir atvira Širdimi tu, mano Viešpatie ir Dieve, leidi tau padėti. Štai – tavo kryžius jau ant Simono pečių…
Bet žvilgsnį temdo prakaitas ir kraujas, sumišę su kelio dulkėmis ant tavo Veido.
Ir vėl maža pagalba tavo kelyje – Veronika su skepeta rankose prisiartina prie tavęs ir atsargiai nušluosto tavo šventą Veidą.
O šventasis mano Dievo Veide! Šiandien žvelgi į mane savo žmogiškume ir dieviškume. Ir tavo žvilgsnis kupinas beribės meilės, kylančios iš tavo mylinčios Širdies…

VII. Antras klupimas.
Dievas pasirinko tai, kas pasauliui atrodo silpna, kad sugėdintų galiūnus.
Ir tai, kas pasauliui atrodo žemos kilmės, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo (1 Kor 1,27b-28).
Per daug sunku suprasti, Dieve, tavo pasirinkimą.
Žinau tai, kad tu tapai vienu iš mūsų. Bet to tau buvo negana. Būdamas galingas ir šlovingas, tapai silpnas ir paniekintas. Ir dar kartą parpuolei su mumis kartu po kryžiumi, kurį neši iš meilės mums.
Parpuolei, bet ne tam, kad parpuolęs pasiliktum. Ne.
Vėl kėleisi, kad mus pakeltum ir padarytum į save panašiais.

VIII. Susitikimas. Moterys.
Jeruzale, Jeruzale!
Deja nepažinai savo aplankymo meto. Nesupratai, kas teikia tau ramybę.
Tai jis – tavo ramybės nešėjas – dabar prie tavo vartų, kryžiumi nešinas sustoja nuraminti tų, kurios pažino savo Atpirkėją.
– Bet verkit ne manęs, Jeruzalės moterys, – sako jis joms. – Verkit savęs ir savo vaikų.
Verk, Jeruzale, tų, kurie nenori pažinti ir priimti Dievo. Nes ne Dievas yra nelaimingas, nors šiandien kenčia. Nelaimingais tampa tie, kurie atmeta Išganymą ir išvaro už miesto vartų savo Atpirkimą.

IX. Trečias kritimas.
Aš pakeliu akis į kalnus,
iš kur ateina mano pagalba.
Mano pagalba ateina iš tavęs, mano Dieve,
visos žemės ir dangaus Kūrėjau! (plg. Ps 121,1)
 
Net tada, kai nebėra vilties ir jėgų, kai mano Viešpats trečią kartą sukniumba kalno papėdėje, mano siela, giedok:
Aš pakeliu akis į kalnus,
iš kur ateina mano pagalba.
Mano pagalba ateina iš tavęs, mano Dieve,
visos žemės ir dangaus Kūrėjau!
Aš nebeturiu savų jėgų,
suteik man savo stiprybės!
Ir mano viltis nusilpo,
padėk mano netikėjimui!
Atnaujink ir perkeisk mano širdį, kad tapčiau panašus į tave, nes tu tapai tokiu, kaip aš…

X. Išrengimas.
Tu palikai be nieko, mano Dieve.
Atidavei viską.
Savo drabužį – visą savo turtą, kad mus per savo skurdą padarytum turtingus.
Atidavei savo Kūną, kad jį suvalgytume, kad jis būtų sunaikintas, bet suteiktų mums gyvybę.
Ir savo Kraują, visą iki paskutinio lašo atiduosi, kad pagirdytum nuodėmės išdžiovintą sielų dirvą ir pasėtum gyvybės medžio sėklą.
Ir savo gyvybę atiduosi…
Ir savo sielą…
Tu palikai be nieko,
mano Dieve.

XI. Prikalimas.
Tavo rankos ir kojos…
Keturios žaizdos.
Tai keturios versmės. Tavo Kraujas vėl upeliais liejasi ant žemės…
Kas surinks tuos brangius lašus, kas juos suskaičiuos?
Kas pagerbs tavo šventą ir tokią skaudžią kančią?
Tarp dangaus ir žemės, mano Viešpatie, kybai.
Tarp dangaus ir žemės, nes dangus – tavo sostas, o žemė – pakojis po tavo kojomis.
Bet dangus šiandien gedi ir niaukiasi, o žemėje gyvenantys tik tyčiojasi iš tavęs ir reikalauja ženklo.

XII. Mirties valanda. Žodžiai.
Artėja valanda…
Ir kaip sunku tau, mano Jėzau, jos sulaukti.
O mano Tėve, mano Dieve! -skamba tavo žodžiai, – Kodėl mane apleidai?
Tamsybės valanda tavo Širdyje, bet meilė joje degti nenustoja.
Meilė meldžia atleidimo:
Atleisk jiems, Tėve, jie nežino, ką daro!
Meilė pažada Išganymą:
Sakau tau – dar šiandien su manimi būsi rojuje.
Meilė patiki vienus kitiems:
Štai tavo motina! Štai tavo sūnus!
Meilė trokšta meilės.
Nes iš meilės tu, mano Dieve, iki galo atlikai Tėvo tau patikėtą darbą ir į jo rankas atidavei savo dvasią.

XIII. Nuėmimas.
Per tavo mirtį, Jėzau Kristau, sumokėta Atpirkimo kaina.
Ir tie, kurie regėjo tavo mirtį, skirstėsi, mušdamiesi į krūtinę.
Atėjo metas nuimti tavo Kūną nuo kryžiaus.
 
Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens (Jn 19,33).
 
Štai – dar viena versmė, iš kurios trykšta Išganymo srovė – nuplaunantis vanduo ir kraujas.
Iš tavo pervertos Širdies, mano Viešpatie Jėzau, išliek ant mūsų savo malonę.
Ir meile užliek mus iš savo Širdies.

XIV. Palaidojimas.
Nuo kryžiaus nuimtas, ant Motinos kelių apraudotas, suvyniotas į baltą drobulę ir pateptas kvapiu aliejumi, tavo, Viešpatie, Kūnas buvo palaidotas kape.
Artėjo vakaras. Tave lydėjusios moterys galbūt dar būtų pasilikę, bet artėjo šventė ir reikėjo pasitraukti nuo kapo.
Nueidami, jie užritino akmenį.
Ar viskas baigta, mano Dieve? Ar mirtis – jau pabaiga?
O ne. Čia ilsisi tik nuvargintas ir numarintas kūnas. O mano Viešpats guodžia teisiųjų sielas, kurios sulaukė Atpirkimo valandos ir išvydo savo Išgelbėjimą.

Trečią dieną. Tuščias kapas.
Pradėjo aušti naujas rytas…
Moterys norėjo grįžti ir apraudoti savo Mokytoją, bet atėjusios, kūno kape neberado…
kas joms beliko? Patikėti angelo žodžiais?
Ir pamatyti savo Viešpatį gyvą!
Ir aš kartais nežinau – ar verkti, ar džiaugtis, jei įvyksta kas nors didingo ir netikėto…
Kaip moterys, su išgąsčiu žvelgiu į tuščią kapą.
Bet, supratęs ir įtikėjęs savo Atpirkimu, aš giedu Aleliuja savo Dievui. AMEN.

ses. Paulina OSB, Kauno seserų benediktinių vienuolyno priorė

Paskelbta Be kategorijos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s