kad visur būtų pagarbintas Dievas

Tikėjimas meile žadina meilę

Popiežius BENEDIKTAS XVIparable-prodigal-son

Žinia 2013 m. gavėnios proga

„Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16)

Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnios šventimas Tikėjimo metų kontekste teikia puikią progą apmąstyti santykį tarp tikėjimo ir meilės: tarp tikėjimo į Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, ir meilės, kylančios iš Šventosios Dvasios veikimo ir vedančios atsidavimo Dievui ir kitiems keliu.

1. Meilė kaip atsakas į Dievo meilę

Jau savo pirmoje enciklikoje pateikiau minčių apie artimą teologinių tikėjimo ir meilės dorybių ryšį. Remdamasis pamatine apaštalo Jono ištara: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16), priminiau, kad „apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį. <…> Kadangi Dievas pamilo mus pirmiau (plg. 1 Jn 4, 10), meilė dabar yra ne tik įsakymas, bet ir atsakas į meilės dovaną, su kuria Dievas skuba mus pasitikti“ (Deus caritas est, 1). Tikėjimas yra asmeninis pritarimas – apimantis visus mūsų gebėjimus – Dievo besąlygiškos ir „aistringos“ meilės mums, pilnutinai parodytos Jėzuje Kristuje, apreiškimui. Susitikimas su Dievu, kuris yra Meilė, paliečia ne tik širdį, bet ir intelektą: „Kelias, vedantis į meilę, yra gyvojo Dievo pažinimas, ir mūsų valios pritarimas jo valiai į visa apimantį meilės aktą sujungia protą, valią ir jausmą. Tai vyksta nuolatos: meilė niekada nėra užbaigta ir iki galo įgyvendinta“ (ten pat, 17). Iš to išplaukia būtinybė visiems krikščionims ir ypač karitatyvinių institucijų darbuotojams tikėti, patirti „susitikimą su Dievu Kristuje – susitikimą, žadinantį jų meilę bei atveriantį jų širdį kitiems, kad meilė nebūtų, taip sakant, iš išorės primestas įsakymas, bet trykštų iš tikėjimo, kuris veikia meile“ (ten pat, 31a). Krikščionis yra Kristaus meilės pagautas žmogus ir todėl yra tos meilės raginamas – „caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14) – giliai ir konkrečiai atsiverti artimo meilei (plg. ten pat, 33). Tokia nuostata atsiranda pirmiausia suvokus, kad Viešpats mus myli, mums atleidžia ir net tarnauja – mazgoja mokiniams kojas ir pats paaukoja save ant kryžiaus, kad įtrauktų žmoniją į Dievo meilę.

„Tikėjimas mums rodo Dievą, atidavusį už mus savo Sūnų ir teikiantį mums nenugalimą tikrumą, jog tai, kad Dievas yra meilė, yra visiška tiesa. <…> Tikėjimas, kuriuo suvokiama Dievo meilė, atsiskleidusi ant kryžiaus perdurta Jėzaus širdimi, savo ruožtu pabudina meilę. Ji yra šviesa – galiausiai vienintelė, – vis iš naujo apšviečianti tamsų pasaulį bei suteikianti drąsos gyventi bei veikti“ (ten pat, 39). Visa tai leidžia mums suvokti, kad pagrindinė skiriamoji krikščionio nuostata kaip tik yra „tikėjimu besiremianti ir jo formuojama meilė“ (ten pat, 7).

2. Meilė kaip gyvenimas tikėjimu

Visas krikščioniškasis gyvenimas yra atsakas į Dievo meilę. Pirmasis atsakas yra būtent tikėjimas, kuriuo nuostabos bei dėkingumo kupinas žmogus priima negirdėtą už mus pirmesnę ir mus skatinančią Dievo iniciatyvą. Tikėjimo „taip“ žymi mūsų visą gyvenimą pripildančios ir jai prasmę suteikiančios šviesios draugystės su Viešpačiu pradžią. Bet Dievui neužtenka to, kad mes priimame jo besąlygišką meilę. Jis mus ne tik myli, bet ir trokšta mus patraukti prie savęs, perkeisti taip giliai, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Padarydami vietos Dievo meilei, tampame panašūs į jį, dalyvaujame jo meilėje. Atsiverti jo meilei reiškia leisti jam gyventi mumyse ir įgalinti mus mylėti su juo, jame ir kaip jis; tik tada mūsų tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6) ir jis apsigyvena mumyse (plg. 1 Jn 4, 12).

Tikėti reiškia pažinti tiesą ir jai pritarti (plg. 1 Tim 2, 4); mylėti reiškia eiti tiesos keliu (plg. Ef4, 15). Tikėdami pradedame draugauti su Viešpačiu, mylėdami tą draugystę įgyvendiname ir puoselėjame (plg. Jn 15, 14 ir t.). Tikėjimas skatina mus paklusti Viešpaties ir Mokytojo įsakymui; meilė dovanoja laimę mums jį įgyvendinti praktikoje (plg. Jn 13, 13–17). Per tikėjimą tampame Dievo vaikais (plg. Jn 1, 12 ir t.); meilė įgalina konkrečiai laikytis dieviškojoje sūnystėje ir duoti Šventosios Dvasios vaisių (plg. Gal 5, 22). Tikėjimas leidžia atpažinti gero ir dosnaus Dievo mums patikėtas dovanas; meilė padaro jas vaisingas (plg. Mt 25, 14–30).

3. Neišardomas tikėjimo ir meilės ryšys

Turint tai prieš akis, tampa akivaizdu, kad tikėjimo ir meilės negalime perskirti, juo labiau vieno su kitu supriešinti. Šios dvi teologinės dorybės artimai susijusios, ir būtų klaidinga įžvelgti tarp jų priešybę ar „dialektiką“. Juk tie, kurie tikėjimo pirmumą ir esmingumą pabrėžia taip smarkiai, kad nuvertina ir net niekina konkrečius meilės darbus, sumenkindami juos iki migloto humanizmo, laikosi pernelyg siauro požiūrio. Kita vertus, lygiai taip pat klaidinga perdėti meilės ir jos darbų viršenybę įsitikinus, kad darbai pakeičia tikėjimą. Siekiant sveiko dvasinio gyvenimo būtina vengti ir fideizmo, ir moralistinio aktyvizmo.

Krikščioniškojo gyvenimo esmė yra nuolatos kopti į kalną susitikti su Dievu ir tada, praturtintam dovanotos meilės bei jėgos, vėl nusileisti žemyn ir su ta pačia Dievo meile tarnauti savo broliams ir seserims. Šventajame Rašte regime, kad apaštalų uolus Evangelijos skelbimas, žadinantis tikėjimą, artimai susijęs su meilės kupinu rūpesčiu tarnauti vargšams (plg. Apd 6, 1–4). Kontempliacija ir veikla, kurias tam tikru būdu Evangelijoje simbolizuoja seserys Marija ir Morta, Bažnyčioje turi sugyventi ir viena kitą papildyti (plg. Lk 10, 38–42). Pirmenybė visada teiktina ryšiui su Dievu, o tikrasis evangelinis dalijimasis visuomet turi šaknytis tikėjime (plg. Katechezė per visuotinę audienciją, 2012 04 25). Kartais iš tiesų linkstama „meilės“ sąvoką apriboti solidarumu ar tiesiog humanitarine pagalba. Priešingai, svarbu neužmiršti, kad didžiausias meilės darbas yra kaip tik evangelizacija, t. y. „žodžio tarnyba“. Nieko nėra naudingesnio – vadinasi, ir geradariškesnio – artimui, kaip kartu laužyti Dievo žodžio duoną, dalytis su juo Evangelijos Gerąja Naujiena, įvesdinti jį į santykį su Dievu: evangelizacija yra iškiliausias ir visapusiškiausias žmogaus asmens skatinimas. Dievo tarnas popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressiorašė, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys (plg. 16). Būtent įgyvendinta ir paskelbta pirmapradė Dievo meilės mums tiesa atveria mūsų gyvenimą šiai meilei ir įgalina visapusišką žmonijos ir kiekvieno žmogaus vystymąsi (plg. Caritas in veritate, 8).

Iš esmės viskas kyla iš Meilės ir linksta į Meilę. Besąlygiška Dievo meilė tapo žinoma per Evangelijos skelbimą. Su tikėjimu priimdami Evangeliją, patiriame pirmą ir nepamainomą sąlytį su dieviškumu, galintį paskatinti mus „įsimylėti Meilę“, paskui toje Meilėje apsigyventi bei augti ir džiugiai perteikti ją kitiems.

O dėl tikėjimo ir meilės darbų santykio, tai jų tarpusavio ryšys geriausiai atskleidžiamas viena Pauliaus Laiško efeziečiams ištara: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Jėzuje Kristuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (2, 8–10). Čia aiškiai sakoma, kad visa išganingoji iniciatyva kyla iš Dievo, iš jo malonės, iš tikėjimu priimto atleidimo, tačiau ta iniciatyva jokiu būdu neapriboja mūsų laisvės ir atsakomybės, bet veikiau padaro jas autentiškas ir nukreipia meilės darbų linkme. Pastarieji daugiausia yra ne žmogaus išgalių vaisiai, kuriais būtų galima girtis, bet atsiranda iš paties tikėjimo, kyla iš Dievo apsčiai dovanojamos malonės. Tikėjimas be darbų yra lyg medis be vaisių: abi dorybės reikalauja viena kitos. Gavėnia tradiciniais krikščioniškojo gyvenimo nurodymais kviečia mus maitinti tikėjimą dėmesingiau ir ilgiau klausantis Dievo žodžio bei priimant sakramentus ir kartu augti meile Dievui ir artimui konkrečiai praktikuojant pasninką, atgailą bei išmaldą.

4. Pirmenybė tikėjimui, pirmenybė meilei

Kaip ir visos Dievo dovanos, tikėjimas ir meilė irgi kyla iš vienos ir tos pačios Šventosios Dvasios (plg. 1 Kor 13), tos Dvasios, kuri mumyse šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6) ir įgalina ištarti: „Jėzus yra Viešpats!“ (1 Kor 12, 3) ir „Maranata!“ (1 Kor 16, 22; Apr 22, 20).

Tikėjimas – dovana ir atsakas – leidžia mums pažinti Kristų kaip įsikūnijusią ir nukryžiuotą Meilę, visišką ir tobulą klusnumą Tėvo valiai ir begalinį dieviškąjį gailestingumą artimui; tikėjimas įšaknydina širdyje ir prote tvirtą įsitikinimą, kad ta Meilė yra vienintelė tikrovė, nugalinti blogį ir mirtį. Tikėjimas kviečia žvelgti į ateitį su vilties dorybe, kupiniems pasitikėjimo laukti Kristaus meilės pergalės pilnatvės. Savo ruožtu meilė leidžia mums įžengti į Kristuje parodytą Dievo meilę, asmeniškai ir egzistenciškai prisidėti prie Kristaus visiško ir besąlygiško savęs dovanojimo Tėvui ir broliams. Pripildydama meilės, Šventoji Dvasia įgalina mus dalyvauti Jėzaus atsidavime – sūniškame Dievui ir broliškame kiekvienam žmogui (plg. Rom 5, 5).

Abiejų šių dorybių ryšys panašus į dviejų pagrindinių Bažnyčios sakramentų – Krikšto ir Eucharistijos – santykį. Krikštas (sacramentum fidei) yra pirmesnis už Eucharistiją (sacramentum caritatis), bet kreipia į pastarąją, kuri yra krikščioniškojo kelio pilnatvė. Panašiai tikėjimas pirmesnis už meilę, bet autentiškas pasirodo tik tada, kai yra vainikuojamas meilės. Visa prasideda nuo tikėjimo nuolankaus priėmimo („žinojimo, kad esi mylimas Dievo“), bet turi pasiekti meilės tiesą („mokėjimo mylėti Dievą ir artimą“) – meilės, amžiams atbaigiančios visas dorybes (plg. 1 Kor 13, 13).

Brangūs broliai ir seserys, šią gavėnią, kai rengiamės švęsti Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykį, per kurį Dievo Meilė atpirko pasaulį ir apšvietė istoriją, visiems linkiu šiuo brangiu laiku atgaivinti tikėjimą į Jėzų Kristų, įžengti į jo paties meilės Tėvui ir visiems mūsų gyvenime sutinkamiems broliams bei seserims apytaką. To siekdamas keliu savo maldą į Dievą ir kiekvienam asmeniškai bei kiekvienai bendruomenei meldžiu Viešpaties palaiminimo!

Vatikanas, 2012 m. spalio 15 d.

BENEDICTUS PP. XVI

_________________________________

© „Bažnyčios žinių“ vertimas
KATALIKAI.LT

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s