kad visur būtų pagarbintas Dievas

REQUIEM AETERNAM…

2012 m. birželio 12 dieną, eidama devyniasdešimt septintuosius metus, mirė

s. Laurencija – Rožė Šarmavičiūtė OSB.

(Gimusi 1916 04 01; Amžinieji įžadai 1939 09 08).

Į amžinojo poilsio vietą palydėjome mūsų mylimą seserį Laurenciją, kuri į Benediktinių vienuolyną įstojo būdama vos 18 metų. Tiek dabar, tiek ir anais laikais, tėvams būdavo sunku išleisti savo vaiką į vienuolyną. Tačiau nežiūrint širdies sopulio, būsimąją vienuolę į Kauną atvežė pats tėvelis. Sesutė dalindamasi savo prisiminimais, pasakojo,“visą kelią abu tylėjom, bet tėvelis visą kelią verkė“. Kelionė buvo ne trumpa, nes jie atvyko arkliuku pakinkytu vežimu iš Ukmergės rajono.  Ir taip nuo ankstyvos jaunystės iki šių metų birželio 12 dienos sesutė Dievui pašventė 78 – rius savo gyvenimo metus!

Jauna sesuo turėjo daug gražių lūkesčių, tačiau praeito šimtmečio vidurys Lietuvai nebuvo lengvas, o taip pat ir vienuolynams. Karas, okupacijos… Todėl kelios seserys su besitraukiančiais vokiečiais pasitraukė į Vokietiją. Jų tarpe buvo ir seselė Laurencija. Jos gyveno pabėgėlių stovykloje ir patyrė labai daug įvairiausių sunkumų. Po kelerių labai sunkių metų kelias nuvedė į Belgiją. Liežo Benediktinių vienuolyne pragyveno 13 metų. Sesutė puikiai išmoko ir kalbėjo prancūziškai, todėl buvo priimta mokytojauti į mergaičių gimnaziją.

Galiausiai, kai s. Rafaelė nuvyko į Jungtines Valstijas ir ten įsikūrė, pasikvietė iš Belgijos į Ameriką ir likusias lietuvaites. Taip Bedforde įsikūrė maža Benediktinių bendruomenė iš Lietuvos. Ses. Laurencija čia pragyveno virš 40 metų. Kai šios bendruomenės seserys iškeliavo į Amžinybę, seselei teko ryžtis sugrįžti į Lietuvą.

Savo gyvenimo kelionėje seselė patyrė daug įvairiausių sunkumų: badas ir visoks kitoks nepriteklius, kančios, rūpesčiai… Bet labai daug patyrė ir meilės bei dėmesio iš aplinkinių žmonių (ypač Amerikoje), nes seselė pati buvo labai subtili asmenybė. Mes bendruomenėje su ja pagyvenome tik 6 metus, bet ji buvo tokia, kokią atėjusios jaunos seserys matė sektinu pavyzdžiu. Mes niekada jos nematėme piktos, iš jos negirgėjome jokio priekaišto, ar nepasitenkinimo. Sesutė buvo: švelni, kantri, tolerantiška ir be galo darbšti. Ji savo švelniu gerumu patraukdavo daugybės žmonių dėmesį. Sugrįžus iš Amerikos, jai plaukė laiškai tiek elektroniniu, tiek oro paštu.

Sesutė pati savimi darė didžiulį poveikį ir mūsų bendruomenei. Kol buvo stipresnė, ji visur su mumis keliavo ir atlaidauti, ir pramogauti, ir tokiu būdu liudijo pasauliui gyvą Kristų. Ji tą darė su didžiausiu džiaugsmu ir noru.

Paskutiniais gyvenimo mėnesiais ji mums parodė, kaip sesuo benediktinė net didžiausioje kančioje gali iš likti ori ir šitaip įžengti į Tėvo namus. Mes džiaugiamės ir dėkojame Dievui, kad galėjome sutikti sesutę savo gyvenimo kelionėje.

Birželio 14 dieną s. Laurencija palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s