kad visur būtų pagarbintas Dievas

Regula

Jo lanksčios, atlaidžios gairės krikščionių bendruomenei visiems laikams suformavo vienuolinį gyvenimą – ir paveikė Vakarų visuomenę.

„Taigi turime įkurti Viešpaties tarnystės mokyklą, instituciją, kuria tikimės neliepti nieko šiurkštaus ir žiauraus,“ – rašė Benediktas savo Regulos pratarmėje. Šv. Benedikto Regula yra trumpas dokumentas, gal kokie 13 tūkst. žodžių, tačiau jis paveikė visas organizuoto religinio gyvenimo, protestantų ir katalikų, formas Vakaruose.

Skaitant „Regulą“
Mokslininkai spėlioja, kad Benediktas (apie 480–549 m.) Regulą parašė VI a. pradžioje (a) kaip konstituciją savo paties tarp Romos ir Neapolio įkurtam Monte Kasino vienuolynui arba (b) prašant kitoms vietinėms vienuolinėms bendruomenėms, arba (c) atsiliepdamas į popiežiaus prašymą sudaryti normatyvinį vadovą daugeliui vienuolių grupių visoje Italijoje ir krikščioniškuosiuose Vakaruose.
Regula – tai sukaupta dvasinė ankstesnių vienuolinės patirties amžių išmintis. Ji kyla iš Egipto dykumų tėvų mokymų, vienuolinio gyvenimo pietų Europoje patirties ir (ypač) iš Mokytojo Regulos, ilgo, labai detalaus ir pamokomojo dokumento. Klasikiniais mastais Benediktas nebuvo labai išsilavinęs: jo Reguloje nėra nė vienos nuorodos į kokį nors senovės graikų ar lotynų autorių. Bet ji parodo jį giliai pažįstant Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvų raštus ir Egipto vienuolinę tradiciją, tokią, kokia ji atėjo į Vakarus per Jono Kasijono Institutus ir Konferencijas. Šiuolaikiniai mokslininkai pabrėžia, kad didelę įtaką jam padariusi Senojo Testamento (ir deuterokanoninių knygų) išminties literatūra – Psalmynas, Siracido ir Išminties knygos.

Gyvenant pagal „Regulą“
Benedikto Regula apima tiek teorinius vienuolinio gyvenimo principus, tiek praktinius, kasdieninius nurodymus. Benediktas leido įstatymus pasauliečių bendruomenei, geranoriškai valdomai abato – bendruomenei, kurios tikslas buvo Dievo šlovinimas ir individualaus vienuolio išsigelbėjimas. Po noviciato (naujokyno) arba bandymo metų vienuolis priimdavo tris įžadus: pastovumo, vienuolio gyvensenos tobulinimo ir klusnumo. Benediktinis gyvenimas reiškė apsimarinimą tylos dvasia meldžiantis bei dirbant ir apibūdinamą nuosaikumu ir lankstumu visur kur. Šis lankstumas ir tai, ką šv. Grigalius Didysis vadina Regulos „diskretiškumu“, išskiria benediktinį gyvenimą iš ankstesnių griežtesnių vienuolinio gyvenimo formų ir padeda paaiškinti Regulos paplitimą. Pavyzdžiui, aptardamas valgį ir gėrimą, Benediktas rašė (40 sk.): „Nors skaitome, kad vynas vienuoliams nėra tinkamas gėrimas, tačiau kadangi mūsų dienomis jų neįmanoma tuo įtikinti, bent sutikime negerti per daug, o tik saikingai, ‘nes vynas išveda iš kelio protingus vyrus (Sir 19,2)“.
Benediktas norėjo, kad vienuolio dienos ašis būtų liturgija, opus Dei (Dievo darbas): „Taigi tenebūna nieko aukščiau už Dievo darbuotę“ (43 sk.). Liturginis kodeksas susidėjo iš naktinio budėjimo, t. y. vigilijų ir septynių dienos valandų (aušrinės, pirmosios, trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosios), kaip patariama Ps 119, 147. 164. Per kiekvieną liturginę valandą vienuoliai garsiai skaitė psalmes su priegiesmiais, perskirtas tylios maldos, himną ir skaitinius iš Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tėvų šioms Šv. Rašto vietoms parašytus komentarus. Benedikto dienomis buvo praktikuojama per savaitę perskaityti visas 150 psalmių.
Šv. Benediktas planavo, kad vienuolynas būtų ekonomiškai nepriklausomas visuomeninis-ūkinis vienetas, „taip sudarytas, kad jame būtų visa, kas reikalingiausia, – vanduo, malūnas ir sodas, įvairių amatų dirbtuvės. Tada vienuoliams nereikės bastytis už vienuolyno, nes tai anaiptol nėra gerai jų sieloms“ (66 sk.). Tvirtinama, kad „dykumas yra sielos priešas; todėl tam tikru metu broliai turėtų užsiimti rankų darbu, o kitu – dvasiniais skaitymais“ (48 sk.). Regula nurodo, kad visi sveiki vienuoliai dalį dienos praleistų dirbdami rankų darbą. Čia Benediktas įnešė didžiulį indėlį į darbo orumo sampratą. Senovės pasaulis rankų darbą laikė žeminančiu ir idealizavo laisvalaikio kupiną gyvenimą. Laisvas žmogus, bajoras, nedirbo rankomis. Benediktas davė suprasti, kad rankų darbas, net be jo ekonominės naudos, fiziniu bei psichologiniu požiūriu yra sveikas, vertingas užsiėmimas.
Benediktas savo vienuolyną vadino „tarnystės Viešpačiui mokykla“, ir žodį „mokykla“ vartojo tiek dvasine, tiek intelektine prasme. Vienuolyne vienuolis mokėsi tarnauti Viešpačiui, pamažu naikindamas savo klaidas bei nuodėmes ir garbindamas Visagalį liturginėmis valandomis. Tačiau kad šlovintų Viešpatį per opus Dei, vienuolis turėjo išmokti skaityti. Iš Benedikto grynai dvasinės sampratos vienuolynuose palaipsniui išsirutuliojo mokyklos, kurių praktinis tikslas buvo jaunų vienuolių ir vietinės diduomenės vaikų švietimas. Tarp 600 ir 1000 metų, periodu, kurį Johnas Henry Newmanas (Niūmanas) pavadino „Benedikto amžiais“, vienuolynų mokyklos teikė didžiumą iš Vakarų Europoje prieinamo lavinimo. Knygos būtinos bet kuriai mokyklai, ir knygų bei rankraščių ruošimas tapo būdingu vienuolių amatu. Tačiau priešingai populiariam šiuolaikiniam požiūriui, dauguma viduramžių vienuolių nebuvo įtraukti į rankraščių perrašinėjimą. Greta akivaizdaus fakto, kad dideliame (ar mažame) ūkyje reikėjo dirbti įvairų darbą, aišku ir tai, kad bet kuriame amžiuje nedaug žmonių teturi polinkio ar ištvermės ilgam literatūriniam ir intelektiniam darbui.

Suprantant „Regulą“
Benediktas savo Regulą laikė vadovu paprastiems vyrams ir moterims, o ne šventiesiems, mistikams ar intelektualams. Regula numato, kad naujai atvykusis į vienuolyną gali neturėti jokios ankstesnės asketinės patirties ir net nebūti itin stipriai linkęs į religinį (vienuolinį) gyvenimą. Patarime abatui „Tegu jis vienuolyne neišskiria nė vieno… Tegu aukštakilmis nebūna laikomas svarbesniu nei buvęs vergas“ (2 sk.) Benediktas numatė, kad į vienuolyną gali įstoti asmenys iš visų socialinių klasių. Jo patarimas vienuoliams –„Tegu jie kuo kantriausiai pakelia vienas kito trūkumus, ar jie būtų kūno, ar būdo“ (72 sk.) – aiškiai numatė bendruomenėje būsiant labai skirtingų (ir galbūt sunkių) asmenybės tipų. Ir vėl savo rekomendacijoje abatui – „tegu jis visada gailestingumą iškelia virš teisingumo …tegu prieš akis laiko savo paties trapumą ir prisimena, kad nereikia nulaužti silpnos nendrės“ (64 sk.) – Benediktas primygtinai siūlė gailestingą, o ne diktatorišką valdymą.
Kokios yra Regulos didžios įtakos Vakarų kultūrai priežastys? Tai Reguloje atsiskleidžianti silpnumo ir nesėkmės atjauta, sykiu iškeliant aukštus idealus; jos lankstumas ir pritaikomumas; jos monarchinio valdymo forma, o drauge ir pagarba individo laisvei; ir jos priežodžiu virtęs diskretiškumas.
Šv. Benedikto Regula turi išliekamąją vertę. Šiuolaikiniam pasauliui ji paliko sutvarkyto ir disciplinuoto gyvenimo tradiciją, didį senovinės liturgijos vertinimą, turtingos literatūrinės kultūros išmintį, pagarbą darbo orumui, užjautos kupiną žmogaus dalios sampratą.

Bennett D. Hill

Straipsnis iš žurnalo Prizmė 1998 m. nr. 1. www.prizme.lt

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 44 pasekėjų